Dieviškasis ištiesinimas

„Kosmosas“ reiškia „dieviškąją tvarką“, kurią reguliuoja labai aiškūs dėsniai – jų veikimo negali išvengti joks žmogus, joks mažiausias smėlio grūdelis. Kai viešime užsienio šalyje, turime laikytis vietinių įstatymų, kad kelionė būtų sėkminga. Lygiai taip pat kosminių dėsnių bei visatos ritmų žinojimas ir prisiderinimas prie jų garantuos, kad laiką Žemės planetoje praleisime maloniai. Jeigu norime gyventi kaip kosminės būtybės ir išlaikyti puikią sveikatą, turime jautriai paisyti tam tikrų taisyklių. 

Kiekvieno žmogaus laisva valia gyventi pagal dieviškuosius dėsnius arba sukurti savuosius, savąsias asmenines taisykles. Jeigu puoselėjime ryšį su dieviškumu, patiriame harmoniją ir džiaugiamės gera sveikata. Tačiau jeigu esame pilni pykčio ir pavydo – pyktis ir pavydas grįš mums kaip energijos gumulas, nešantis ligas ir negalavimus. Kančios ir ligos rodo, kad žmogus prisilietė prie priešingo jam skirtos tyros energijos poliaus. Nelemtas gyvenimo aplinkybes mes dažnai vadiname neišvengiamu likimu, tačiau visa, kas mums nutinka, nėra aklas atsitiktinumas, o priežasties ir pasekmės dėsnio (arba karmos) veikimo rezultatas. Kiekvienas mūsų kiekvieną dieną stovime kryžkelėje. Galime eiti žinių keliu, galime pasukti kančios keliu. Turime laisvę pakeisti savo situaciją kiekviena mintimi, kiekviena emocija, kiekvienu veiksmu. 

Ydingas mąstymas ir veiksmai keičia kūno struktūrą. Žmonės suserga ne dėl to, kad kūnui trūksta kokio nors elemento arba medžiagos. Žmonės suserga dėl daugybės prisiimtų minčių šablonų, tikėjimo sistemų ir įprastinės elgsenos – visa tai organizme palieka įspaudus. Žmoguje nelieka dieviškosios tvarkos.

Stuburas yra kūno pagrindas. Būtent stuburas palaiko mūsų kūno, sielos ir dvasios sistemą, per stuburą mes esame susisieję su dangumi. Stuburo nervai valdo mūsų organus. Per stuburą visi organai netiesiogiai susieti su smegenimis, tad jeigu stuburo funkcijos sutrikusios, dėl to kils įvairių sveikatos problemų. Turime atsižvelgti į šiuos faktorius, jeigu norime suprasti Dieviškojo ištiesinimo esmę.

Fizinis stuburas yra pirminis žmogaus struktūrinis elementas ir gyvybinės energijos nešėjas. Stuburas panašus į medžio kamieną, kuris savo šakas išlaiko tam tikru būdu – tai suteikia medžiui unikalią formą. Taip pat žmogaus stuburas nulemia žmogaus kamieno (kūno) formą – tokia jo tikroji prigimtis. 

Visi mūsų fizinio, emocinio, mentalinio ir dvasinio kūno impulsai įrašomi stubure. Ir atvirkščiai – stuburo sutrikimai ir jame sukaupti emociniai blokai trikdo su juo susijusių organų funkcijas bei visą emocinę sferą (tada žmogų gali ištisai kamuoti depresija ar pyktis). 

Be to išilgai stuburo yra išsidėsčiusios čakros, nuo kurių priklauso endokrininių liaukų veikla, o tai yra dar vienas veiksnys, lemiantis įvairių organų ir sistemų būklę. 

Dieviškasis ištiesinimas – tai visapusiškas dvasinis procesas, kuris suderina, pagyvina ir harmonizuoja mūsų širdies, proto, sielos ir dvasios sistemą. Dieviškasis ištiesinimas pakelia žmogaus sąmonę į kosminės sąmonės lygmenį, kur ji sugeria Dievo šviesą ir Dievo tvarką, o tada stuburu nusileidžia į kūną. Žmonės turi savyje dieviškąją tvarką, tačiau šios tvarkos reikia ieškoti ne fiziniame kūne, o žmogaus sąmonėje, kuri vis dėlto dažnai būna užblokuota... 

 „...vienas pačių žymiausių mūsų laikų gydūnų, be jokios abejonės, yra Piotras Elkunovičius, kuris Dieviškuoju ištiesinimu ir dvasios jėga visiškai ištiesina stuburą ir taip išgydo pačias sunkiausias ligas. Sukūrus dieviškąją energinio lygmens tvarką ir atstačius ląstelių atmintį, pasiekiamas visiškai naujas gydymo lygmuo.“ /austrų matematikas Hans Sachs/

Gydymas – tai dieviškasis pokytis, kuris įvyksta kiekvieno žmogaus dvasioje. Jo esmė yra mūsų gyvenimo būdas, mąstymas ir jausmai. Žmogus, priėmęs gydymą, nusprendžia, kokiu keliu jis toliau eis. Jeigu jis laikysis įsikibęs ligos, nes abejoja gydymu ir mano, kad gali per gydymą ką nors prarasti, tai reikš, kad jis dar kartą pasirinko ligą kaip savo kelią. Tada vartai ligoms ir konfliktams yra atviri. Kentės jo sveikata, finansai ar kiti materialūs dalykai. Taip gali įvykti, kai žmogus pasąmoningai nenori būti sveikas, nes aplinka nesuteikia jam meilės, arba kai jis pasikliauja medicina, bet atmeta dieviškąją pagalbą. 

Nėra tokių aplinkybių nei ligų, kurios galėtų prilygti kuriamajai Dievo galiai, slypinčiai mumyse. Kai žmogus priima Dieviškąjį ištiesinimą, „visa jo vidinė ir išorinė netvarka persiderina į tvarką“. Nėra nei vienos žinomos ligos, kurios negalėtų išgydyti dvasia. Ką Dvasia sukuria, Dvasia gali ir pakeisti. Šiuo atveju mes kalbame apie visos kūno, proto ir dvasios sistemos išgydymą, apie ėjimą iš vidinės savasties į išorinę savastį. Jeigu kiekvieną akimirką sugebėtume atpažinti dieviškosios valios apraiškas, savyje rastume viską, ko trokšta mūsų širdys.