Omramas Mikaelis Aivanhovas

Omramas Mikaelis Aivanhovas (gimė1900 m. sausio 31 d. mažame Makedonijos kaimelyje Serbtzi) yra vienas didžiųjų žmonijos dvasinių Mokytojų. Jo mokyme randame daugybę vertingų patarimų ir metodų, kuriais gali pasinaudoti žmonės, siekiantys gyventi geriau ir prasmingiau: tai ir saulės jogos metodas, kuris apšviečia sielą ir papildo fizinę energiją, ir mitybos joga, kuri stprina tiek fizinę, tiek psichinę sveikatą, ir nurodymai, kaip galime geriau naudoti savo minčių galias ar gamtos jėgas.


Vaikystė nusako visą gyvenimą.
Dalykai, traukę Mikaelį vaikystėje, buvo reikšmingi ir vėliau: berniukui labai patiko siūlai ir bet kokios virvutės, jis mylėjo vandenį, tekantį iš šaltinio, ugnį ir aukštus medžius. Šios keturios „vaikystės aistros“, kaip Mokytojas jas pavadino, suvaidino svarbų vaidmenį bręstant, nes dar gyvenimo pradžioje jam parodė tikrovę, kurią kiekviena jų atstovavo. Siūlai ateityje simbolizavo žmones rišančių santykių sudėtingumą ir visos kūrinijos skirtingų elementų sąsajas. Skaidrus, permatomas vanduo, trykštantis iš žemės, kalbėjo apie skaistumą. Ugnis, duodanti šviesą, šilumą ir gyvybę, palaipsniui jį privedė prie „saulės filosofijos“, o aukšti medžiai pažadino meilę aukštumoms. Vėliau jis sakydavo: „Viskas mūsų gyvenime jau yra nužymėta vaikystės įvykių, bet mes to nepastebime, nekreipiame jokio dėmesio“.

Būdamas ketverių Mikaelis rinkdavo ir saugodavo kiekvieną virvagalį ar siūlelį, vilnonį ar medvilninį, kokį tik pasitaikydavo rasti. Vienas kambarys, kuriame stovėjo audimo staklės, o ant sienų kabėjo ryškių spalvų siūlų sruogos, jį ypatingai žavėjo. Berniukas stovėdavo tarpduryje ir pakerėtas pusseserės rankų šokio virš apmatų stebėdavo, kaip atskiri siūlai virsta audeklu. Būtent tada ir brėško neryškus pirmas suvokimas, ką reiškia siūlai: kad juos galima ne tik supinti ar atskirti, kad kartu jie gali virsti kažkuo naudingu, gražiu, patvariu.
Vieną dieną, kai audėjos kambaryje nebuvo, Mikaelis išdrįso peržengti kambario slenkstį. Jis stovėjo prie staklių ir susižavėjęs žiūrėjo į ryškius, ant rėmo ištemptus siūlus. Staiga, apimtas galingo impulso, kilusio iš pačių gelmių, pačiupo žirkles ir beveik nesuvokdamas, ką daro, visus juos nukirpo nuo staklių. Taip jį užklupo pusseserė – tebestovintį prie staklių, spaudžiantį prie savęs brangų siūlų lobį. Kilo baisus triukšmas. Vargšė moteriškė rėkė iš siaubo, matydama savo sumaitotą darbą, kiti, įpuolę į kambarį ėmė jį barti, o Mikaelis, nors ir suprato, kad negerai pasielgė, beveik negirdėjo to pikto sambrūzdžio. Jį visą buvo užpildęs naujas pojūtis, leidžiantis suvokti slėpiningą siūlų prasmę.
Vėliau Mikaelis dažnai kalbėdavo apie siūlus, iš kurių susidaro gyvenimo audinys. Mokytojo darbas buvo nuolatos austi sąsajas tarp dvasinio ir materialaus pasaulių.

Antroji didelė Mikaelio aistra – meilė vandeniui – užgimė neturint dar nė penkerių. Betyrinėdamas aplinką aplink namus, jis išgirdo burbuliuojant vandenį ir aptiko nedidelį šaltinėlį, tekantį po lapais. Labai susidomėjęs atsigulė veidu į žolę ir ilgą laiką stebėjo šį gamtos stebuklą. Kitomis dienomis ir mėnesiais šaltinėlis jį traukė lyg koks magnetas. Susižavėjęs vandens skardumu, berniukas leido prie jo valandų valandas stebėdamasis, kad šis niekada nepaliauja tekėjęs.
Šaltinio vaizdinys giliai įsišaknijo jo prote. Gimęs po vandenio ženklu, visada jausdavo vandens trauką: upės, kriokliai ir jūra jam buvo niekada nepraeinančio stebėjimosi ir džiaugsmo šaltinis.

Tačiau iš visų keturių vaikystės aistrų meilė ugniai buvo pati stipriausia. Ugnys užkurtos kaimiečių, sudeginti piktžolėms ar ražienoms, aliejinės lempos, uždegtos vakarais, maža plevenanti ugnelė prie šventos ikonos, židinių liepsnos – visos tos ugnies apraiškos jį pakerėdavo. Būdamas penkerių Mikaelis pats kurdavo lauželius iš šiaudų ar šakelių ir su malonumu stebėdavo, kaip jie dega. Galiausiai šis pavojingas pomėgis vos nesibaigė tragiškai: vieną dieną, tyrinėdamas tėvų klojimą, pamatė tokių supuvusių ir negražių šiaudų krūvą, kad nutarė juos padegti.
Jie pasenę. Reikia sudeginti – pagalvojo  sau.
Nieko nelaukęs, sugrėbė šiaudus į krūvą, uždegė ir stebėjo kylančias aukštyn liepsnas, manydamas, kad nieko gražesnio dar nebuvo tekę matyti. Staiga, pamatę dūmus, į klojimą įpuolė keli suaugę, nešini kibirais vandens, ir užpylė degančius šiaudus. Tada Mikaelis, vis dar apimtas žavesio, pradėjo suvokti, kad naujasis užsiėmimas – rimtas dalykas ir, žinoma, tai kainavo jam vakarienę. Vaikas dėjo į kulnus ir pasislėpė pas močiutę.
Sąžinės graužimas, kurį patyrė sukėlęs gaisrą klojime, nė kiek nesumažino meilės ugniai ar vandeniui. Jo žodžiais tariant: „Nuo pat gimimo turėjau ypatingą potraukį ugniai ir, nors mažas būdamas sukėliau gaisrą, vėliau supratau, kad geriau fizinę ugnį palikti ramybėje, o uždegti ugnį savo paties ir kitų žmonių širdyse.“

Mikaelis taip pat mylėjo ir medžius, ypač aukštus savo kaimo Topolius, kurių lapai atsiliepdavo kiekvienam vėjo dvelktelėjimui ir kurių išlakūs kamienai keldavo svajones į dideles aukštumas. Kai jis sustiprėjo tiek, kad galėjo lipti nuo šakos ant šakos iki pat medžio viršūnės, ten ir prasėdėdavo valandų valandas, žvelgdamas į jį supantį gamtovaizdį. Gėrėdamasis prieš jį atsivėrusiu nuostabiu gamtos grožiu, Mikaelis jautėsi lyg paukštis, pasiruošęs išskleisti sparnus ir nuskristi.
Ši  aistra aukščiui atskleidė ryškų jo charakterio polinkį, ilgainiui įtvirtinusį įgimtą impulsą, į viską žiūrėti iš paties aukščiausio matymo taško. Vėliau Mikaelis, prisiminęs vaikystės išgyvenimus, pasiremdavo pavyzdžiu vaiko, sėdinčio pačioje medžio viršūnėje ir galinčio matyti tai, ko jo tėvas, nors ir labai išsimokslinęs, nemato žiūrėdamas iš apačios. Jis pabrėždavo, kad yra svarbu iškelti save virš aplinkybių ir įvykių tam, kad pamatytum toliau ir aiškiau suprastum gyvenimo prasmę.

Daugiau informacijos:
http://en.wikipedia.org/wiki/Omraam_Mikha%C3%ABl_A%C3%AFvanhov

Parengta pagal:
Louise-Marie Frenette. Omraam Mikhael Aivanhov (Omramas Mikaelis Aivanhovas) Biografija. Vilnius: UAB „Astėja“ - 2007. 288 psl.

Šią knygą galite įsigyti Ezoteriniame centre AUM.


Yra žmonių, kurie, regis skleidžia savo vidinį klegesį. Net jei jie nieko nedaro ir nekalba, iš jų sklinda kurtinamas triukšmas. Bet pasitaiko sutikti ir tokių – deja, labai retai – kurie atrodo įsisupę į tylą. Net kai jie kalba, iš jų sklinda tyla. Taip, nes tyla yra vidinio gyvenimo savybė. Ir jūs nesugebėsite manęs suprasti, jei jums nepavyks bent kelias minutes likti tikroje tyloje... labai tikėtina, kad tokios būsenos patyrę dar nebuvote.

Kaip klystame manydami, kad tyla – tai būtinai dykuma, tuštuma, bet kokios veiklos ir bet kokios kūrybos nebuvimas, žodžiu, nebūtis. Iš tikrųjų tyla būna įvairi, ir apibendrintai galima tarti, kad yra dvi jos rūšys: mirties tyla ir aukštesniojo gyvenimo tyla. Kaip tik apie pastarąją čia mes kalbame bei stengiamės suprasti. Ši tyla – ne inercija, o darbas, intensyvi veikla, vykstanti tikros harmonijos aplinkoje. Tai nėra tuštuma, nėra nebūtis, o atvirkščiai – pilnatvė, kurią patiria žmonės, jungiami didelės meilės ir taip stipriai ką nors išgyvenantys, kad negali to išreikšti nei judesiais, nei žodžiais.

Žmogaus tyla yra trijų lygmenų – fizinio, astralinio ir mentalinio – dermės rezultatas. Taigi idant savyje įkurdintumėte tylą, turite stengtis kurti fizinio kūno, jausmų ir minčių harmoniją. Tikriausiai yra pasitaikę staiga pajusti, kaip jus apima labai gili tyla, tarsi vidinis triukšmas, kurio iki tol nesuvokėte, nes kasdien jame gyvenote, būtų staiga nuščiuvęs. Ši tyla jaučiama kaip išsilaisvinimas, palengvėjimas, tarsi staiga nuo pečių būtų nukritusi našta, atsirišę pančiai, atsivėrusios durys, lyg pagaliau iš kalėjimo išlaisvinta siela būtų išplitusi erdvėje.

Šis potyris duodamas jums kaip Dangaus dovana, jums nieko dėl to nereikia padaryti, tačiau tai nereiškia, kad negalite jo pasiekti sąmoningai. Jums padės tam tikri veiksmai, ar pratimai, kiekvienas jų turi savų ypatumų ir spalvų.

Kai pagaliau į šią tylą panyrate, visiems savo veiksmams nejučiomis suteikiate ritmo,  grakštumo. Jūs judate ir liečiate daiktus taip, tarsi visa kas jumyse būtų vien šokis ir muzika. Šis harmoningas judėjimas, kuris persmelkia visas jūsų organizmo ląsteles, palankiai veikia ne tik jus, bet ir visus šalia esančius žmones: jie jaučiasi lengviau, laisviau, šviesiau ir pagaliau patys pradeda siekti pojūčių, kuriuos patyrė būdami su jumis.

Jei jums pavyko pasiekti tą tylą, svarbu mokėti ją išlaikyti. Kitaip kam tiek pastangų, jei tuoj pat prarandama jų duota nauda? Jei jums pavyko per maldą ir meditaciją įkurdinti savyje tylą, turite būti budrūs, idant neleistumėte jai pabėgti. Svarbu suprasti, kad dvasinio gyvenimo tikslas nėra pusvalandį ar valandą per dieną stengtis atkurti ryšį su tylos ir šviesos pasauliu, paskui visa tai pamiršti, vėl leistis įtraukiamiems į gyvenimo sumaištį ir triukšmą, o rytoj pradėti viską iš naujo – tai beprasmiška. Priešingai, ramybė, harmonija, kuria mėgaujatės per meditacijas, turi lydėti visą dieną ir persmelkti visus jūsų veiksmus.

Vidinės tylos pasiekimas – asmens evoliucijos požymis. Tikrą tylą pasiekia tie, kurie, pažinę įšventinimo tiesas, sugebėjo sutvarkyti savo vidų. Tyla jiems atveria nušvitimo vartus, o jie patys tampa visos žmonijos palaiminimų šaltiniu.

Parengta pagal:
Omraam Mikhael Aivanhov. Tylos kelias. – Kaunas: Mijalba, 2010. – 168 p.

Šią ir kitas Omramo Mikaelio Aivanhovo  knygas galite įsigyti Ezoteriniame centre AUM.