Meditacija - sielos dalijimasis

Mūsų pačių mintys veikia mūsų būseną panašiai kaip ir veiksmai: kartais mažiau, kartais labiau. Tai priklauso nuo minties ir veiksmo svarbumo, energijos, koncentracijos. Kartais mintį pagimdo veiksmas, kartais atvirkščiai. O būseną labiausiai lemia mūsų mintys ir veiksmai, jų vitalinis laidumas ir vitališkumo transformacija. Savo veiksmą ir jo pasekmes paprastai pamatome, o savo mintis mato retas. Nepaisant to, matome ar ne, jos veikia. Ir daug stipriau, nei manome. Mintys veikia kūną panašiai kaip programos komanda – prietaisą ar individas – aplinką. O protas ir kūnas yra beveik vienas mechanizmas. Mintimis žmonės nuklysta toliau nei kūnu. Kūnu nuklydę, pamato, kur atsiradę, ir grįžta, kur turėtų būti. Įkritęs į duobę – iš jos išlipa, iškritęs iš vežimo – atgal įlipa, bet taip nėra mintyse, prote. Mintis kūną veikia lyg žirgas vežimą, o sielą – lyg žirgas raitelį. Mintis ir žirgas gali nunešti tinkama kryptimi, tik jei yra šeimininkas.

Žmogus gali įsileisti mintį, o ši po to jį gali apsėsti. Pavyzdžiui, jog naudinga lošti, nes gali išlošti, galima gerti, nes atsipalaiduoji ir pakvailioji, galima keršyti, nes malonu. Žmogus elgiasi pagal mintį, bet nemato, kad tai ne jo mintis, kad ji prieštarauja kitoms jo mintims, jausmams, įsitikinimams, jo gyvenimo būdui. O įsileistą mintį pamačius jau gali būti per vėlu, kaip – kelio posūkio ženklą ar patį posūkį. Įsileista mintis rezonuoja prote su kitomis panašiomis mintimis, stiprėja, kol viršija tam tikrą slenkstį, pasiekia poveikio jėgą ir nukreipia mūsų veiksmus. Mintis pradžioje yra kaip svečias. Jeigu esame nesąmoningi jos atžvilgiu, greitai ji gali tapti šeimininku. Faktiškai visuomet žmogų yra apsėdusi viena mintis, su kuria jis yra susitapatinęs. Ją jis laiko teisinga ar neteisinga, nori ją įkūnyti ar nuo jos pabėgti.

Žmogui reikia tyrinėti mintis: jų gimimą, atėjimą, dauginimąsi, nykimą, poveikį, sąveiką su kūnu, su kitomis mintimis, vaizduote, sąmone ir pan. Ir tai įmanoma. Kitaip, kaip šiandien ir yra – pasekmės apgailėtinos. Kuo aukštesnė ar žemesnė mintis, tuo jos poveikis yra didesnis.

Užtenka tiktai pagalvoti, kad jūs nelaimingi, –  ir būsit nelaimingi. Galvosit, kad mažai uždirbat, kad nerasit darbo – ir jūs nei turėsite pinigų, nei rasite darbo. Pradėkit galvoti, kad jūs neturtingi, ir pasakokit, kad neturtingi, tai niekad turtingi ir nebūsit. Pati mintis, kad esat nelaimingi, nepraleidžia vitališkumo, energijos ir ją sustingdo.  Dėl to ir jausitės nelaimingai.
Tačiau ir teigiama mintis neatneš didelio ir tuo labiau ilgo džiaugsmo, nes bet kokia mintis yra varža vitališkumui, trukdo energijai tekėti, yra jai blokas. Be to, kuo subtilesnė energija, tuo labiau mintis trukdo, ją slopina ir iškraipo. Besąlyginė meilė per mintį neteka, nebent ją spaudžiant. Bet meilė, spaudžiama pro mintį, vaizdinį, jau nebus besąlyginė, o tik sąlygota tos minties. Kita vertus, mintys gali būti reikalingos kaip grioviai ar sienos. Mintis visuomet nukreipia, iškreipia, įformina. Galvodami niekuomet nesuprasite kito. Jauskite.

Gera mintis yra geriau negu bloga; panašiai, kaip ir geras griovys ar siena geriau nei bloga. Tačiau norint dviem žmonėms giliai susitikti, reikia mintį palikti nuošalyje. Sujungia, perduoda impulsą tik bemintė energija. Ji teka tiek į kūną, tiek į bemintę sąmonę. Tai lyg tiesiog vanduo, oras ar natūralus maistas. Užsigalvoję įsisąmoninkite, jog galvojate, ir visuomet sugrįžkite į kuo bemintiškesnę būseną. Nesakykite, jog ta mintis yra paskutinė, o kitos nebus. Ne. Sakymas, jog negalvosite, irgi yra mintis. Tai lyg botagu bandyti sustabdyti vėją. Dabar žmonės negali nustoti galvoti, lyg Parkinsono liga sergantis žmogus – kratytis. Protas ir kūnas yra artimai susiję. Kas vyksta prote, tas ir kūne, ir atvirkščiai. Faktiškai kūnas ir parodo, kas vyksta prote. Jei ne jaunystėje, tai senatvėje. Nuolatinis mentalinis parkinsonizmas yra blogiau nei fizinis, nes protas yra arčiau mūsų nei kūnas. Būti prote – tai būti šiukšlyne, sąvartyne. Tokia bus ir būsena. Prote yra pragaras, rojus – tik anapus proto. Tik bemintėje sąmonėje – meditacijoje yra supratimas, besąlyginė meilė, ramybė ir vienovė. Tik meditacijoje žmogus pradeda tapti savo minčių ir gyvenimo šeimininku, pradeda gyventi rojuje dar būdamas Žemėje.