Meditacinė paskaita
Sveikata – medicina kūnui,
meditacija sielai
Lektorius – t.dr. Mečislovas Vrubliauskas (meditacijos meistras Prembuda)
Paskaita vyko balandžio 9 d. 14-15 val. PLC "Mega" parodų salėje II a., per „Sveikatos dienas“ Kaune, Ezoterinio centro "AUM" kvietimu.
„Laba diena. Dabar mūsų paskaitos tema - apie
sveikatą, mediciną kūnui, meditaciją sielai. Mes, meditatoriai,
mažiausiai naudojamės medicina, mažai naudojamės įvairiom valymo
priemonėm, nes niekas taip gerai nevalo, negydo ir nesuderina kūno,
proto ir sielos, kaip meditacija. Čia neįmanoma visko išsakyti, visko
perduoti, mes pradėsim nuo bazinių dalykų. Jūs pabandykite išgirsti,
suprasti ir taikyti tai gyvenime, nes meditacija gali būti taikoma visą
laiką – nuo praėjusio gyvenimo iki kito, iki gimimo, gimstant, gyvenant ir mirštant.
Žmonės akivaizdžiai mato, kad žmoguje, ir manyje, yra kūnas – pati materialiausia, pati apčiuopiamiausia dalis; yra protas – dalis, kuri būna mažiau ar daugiau lavinta, bet mažiau matoma; ir yra siela –
ta dalis, kuri keliauja iš gyvenimo į gyvenimą ir mažiausiai yra
matoma, mažiausiai juntama. Kūną mirštant paliekame, dalis proto taip
pat lieka. Bet šiandien mes šnekėsime apie darną – kaip suderinti kūną, protą ir sielą, kad žmogus jaustųsi gerai.
Ką reiškia „žmogus sveikas“? Ką reiškia „žmogus
normalus“? Ar tai reiškia, kad nėra ligos ir tai yra normali būsena? Aš
sakyčiau, jeigu žmogus yra laimingas, džiugus, jeigu jis yra netgi
mylintis ir palaimingas – tai yra normali būsena – ta, kurią mes
atsinešame į šitą pasaulį, į šitą gyvenimą. Jeigu to nėra, tai mes
kažkur tai nusimušėme. Yra priežastys, yra keliai, šunkeliai, į kuriuos
mes pasukome.
Kaip pavyzdį, aš, žinoma, galėčiau pateikti ir
save. Ir visi medituotojai, kurie medituoja Meditacijos centre Ojas,
faktiškai nustoja sirgti. Mes esame tyrę, ir maždaug žinoma, kad
ateinantys medituoti žmonės serga apie dvylika dienų per metus, tai
pradėję medituoti serga maždaug penkis šešis, dešimt kartų mažiau. Ir
taip yra todėl, kad jie pradeda valytis, sveikatintis iš vidaus.
Jums yra akivaizdu, kad vidus yra daug subtilesnis.
Jeigu mes gyvename iš vidaus, jeigu mes leidžiame tekėti iš vidaus
upei išorėn, tuomet viskas pradeda stotis į savo vietas.
|
Meditacijoje kylanti dvasia kelia rankas ir ūpą |
Mes naudojam specifines, dinamines meditacijas...
Aš – žmogus, kuris mėgstu naujoves, ypač mėgstu geras naujoves, ypač
mėgstu geriausias naujoves, todėl mes ieškom meditacijų, kurios
labiausiai tinka šiuolaikiniam žmogui. Iš tikrųjų tinka visiems aplink
visą pasaulį, bet ypač tiems, kurie dirba sėdimą, protinį darbą, mažai
juda.
Meditacijos yra labai lengvos, labai įspūdingos,
labai įkvepiančios, labai keliančios energiją ir medituojasi labai
lengvai. Žinoma, tam reikalingas tam tikras sąmoningumas, reikalinga
tam tikra įžvalga. Bet taip tiesiog yra einant lengviausiu, darniausiu
keliu ir tai atsitinka.
Jeigu aš iki meditacijų, pagal savo prigimtį,
pagal savo kūną, kurį mes gauname iš tėvų, sirgdavau daugiausiai
kvėpavimo takų įvairiais uždegimais, slogom, anginom, ūmiais kvėpavimo
takų uždegimais, tai pradėjus medituoti, dar 1992 metais iki dabar tai
jau būtų devyniolika metų, nustojau sirgti...
Aš esu skaitęs, matyt, šimtus paskaitų; kursų vedęs, matyt, šimtus, gal ir tūkstantį su viršum dienų. Iki šiol man nėra buvę,
|
Meditacijoje atsitraukiame nuo kūno, proto ir labai giliai atsipalaiduojame |
faktiškai aš nesu sirgęs nei per vieną kursų dieną. Iki to aš
sirgdavau maždaug per metus po du kartus – pavasarį ir rudenį – apie
savaitę, dešimt dienų, dvi savaites. Tuo metu mano sąnariai buvo gana
nelankstūs, užkietėję. Aš dirbau mokslinį darbą Vilniaus universitete
ir mėgdavau galvoti. Nors mėgdavau sėdėti ir žiūrėti, ne tik galvoti,
bet ir eiti anapus proto. Mano kūnas buvo gana sustingęs ir buvo
sunkoka rasti, ką reikėtų, tokiam žmogui, tingiam kaip aš, daryti... Gal
jūs darbštesni, bet aš panašiai kaip Čerčilis – jeigu galima gulėti –
tai nesėdžiu, jeigu galiu sėdėti, tai nestoviu, ir jeigu malonu
stovėti, tuomet stovi.
Ir
kas nuostabu, kad yra kaip su sėkla: jeigu ji dirvoje nejuda – ji
pradeda augti, energija pradeda tekėti iš dirvos į sėklą, ir sėkla
pradeda augti, kyla daigas, želmuo, kyla gėlė arba medis. Tai taip yra
ir su meditatoriumi. Stebuklas yra akivaizdus, jis yra matomas išorėje,
jis gal nėra matomas sieloje. Todėl, kad taip susicentruotum viduj,
kad siela pradėtų augti, susijungtų su kūnu, mažiau judant, – tai
nėra įprasta.
Taigi kūnas buvo truputį apleistas, nes aš neradau,
kas gi čia būtų kūnui labai naudinga. Pradėjęs medituoti, iš tikrųjų –
per pačią pirmą meditaciją, man taip jau atsitiko, – radau. Aš tuo
metu teisingai meditavau Ošo dinaminę meditaciją – taip, kaip pagal
Ošo parodė meditacijos mokytojas Deva Svargo, atvykęs iš Punos, iš Ošo
ašramo. Ir aš supratau, kad ta meditacija yra nuostabi, labai lengva,
nors reikia pataikyti, rasti kelią vidun, kas nėra lengva. Kelią
išorėn, ir tai nėra lengva rasti. O norint kelią pamatyti vidun, reikia
žiūrėti ne protu ir ne emocijom, ir ne tom fizinėm akim, reikia
žiūrėti truputį atidžiau. Jeigu tą kelią mes pamatome, tuomet visa kita
vyksta labai lengvai.
Taigi aš pradėjau medituoti. Vėliau radau, kad ta
meditacija yra labai lengva, jeigu mes viską paleidžiame, jeigu mes
atsitraukiame natūraliai. Taip, kaip sėkla dirvoje paleidžia lukštus.
Ji nėra įsikabinusi į dirvą, ji yra suaugusi tiek, kiek dirva ją
palaiko. Taip siela turėtų būti suaugusi ir atskirai nuo proto ir nuo
kūno. Tuo labiau, kad tikrai vieną dieną mirus kūnui, mes norim ar
nenorim, įsikabinę ar neįsikabinę, jį turėsime palikti.
Natūrali suaugusio žmogaus būsena gali būti daug
geresnė negu vaikystėje. Vaikystėje, kai vaikas, kūdikis gimsta, jis
nemoka susitraukti. Jis yra tiek atsipalaidavęs, kas įmanoma ir
senatvėje, ir viduriniame amžiuje. Bet jis negali susitraukti, jis
negali netgi pirštu nosies paliesti pradžioje, nes jis nemoka prieiti
iš vidaus prie rankos ir prie piršto.
Žmogus, kai normaliai auga, pažįsta pirmiausiai kūną, per savo kūną – visus pojūčius, pasaulį. Jis susipažįsta su kūnu, pradeda jį taikyti, gali susitraukti ir atsipalaiduoti.
Tai, ko mums trūksta, – tai atsipalaidavimo. Bet
tai nėra dirbtinis atsipalaidavimas, jo negali pasiekti pastangom.
Nėra, kad aš stengsiuosi ir atsipalaiduosiu. Jeigu aš stengčiausi
atsipalaiduoti, tai sukurtų pragarą. Ką daug žmonių ir daro. Ir kaip
pasekmė atsitinka tam tikras nervingumas, tam tikras vidinis stresas,
kurį visi junta ir vis tiek neranda ramybės. Todėl, kad pastangos
neveda į atsipalaidavimą.
Paleisti mintį – būtų tas pats, kaip man paleisti
mikrofoną. Bet aš mikrofono nepaleisiu, va tik nuo vieno delno į kitą,
taip. Ką reiškia atsipalaiduoti? – va taip. Paleidi mintį, kaip
mikrofoną, ir esi bemintis, žiūri, jauti. Tik tuomet žmogus tampa ir
jautrus.
Taigi normali žmogaus būsena būtų, kai žmogaus
protas, kūnas ir siela yra visiškai atsipalaidavę ir jungiasi panašiai,
kaip medis su dirva ir su dangum. Ir tuomet per žmogų pradeda tekėti
natūrali vitalinė energija. Ir ne tik vitalinė. Vitalinė, seksualinė,
kundalini – trys bazinės energijos, kurios yra juntamos. Ir tas
tekėjimas yra orientacija, orientyras, kaip reikėtų elgtis. Ir ta
vitalinė energija veikia ir valo, ir užpildo, ir mus vitalizuoja
panašiai, kaip vanduo upę, vanduo dugną ir krantus, kurie tampa upe,
kai jais pradeda tekėti vanduo.
Mes, meditatoriai, beveik nesportuojam – nebent yra
energijos perteklius, ir tai teikia džiaugsmą. Ir mes beveik
nenaudojame jokių valymo priemonių. Todėl, kad mes pradedame justi
kūną, duodame jam tik tai, ko reikia ir tiesiog kūnas neužsiteršia. O
jeigu kažkiek truputį ir užsiteršia, tai išsivalo tekant vitalinei
energijai. Ir, žinoma, geriant vandenį, geriant kitus skysčius ir
valgant tą maistą, kuris tinka mūsų kūnui, šiuo atveju – mano kūnui.
Taigi, nuo tada, kai aš pradėjau medituoti
devyniolika metų atgal, aš nenaudoju jokių žolelių, beveik nenaudoju
jokių vaistų. Ir juntu kūną, žiūriu į protą, elgiuosi iš vidaus, tai
reiškia – spontaniškai, tik iš vidaus. Taip nėra, kad kas nors man
pasako ir aš elgiuosi pagal kitą. Jeigu tai nėra darnoje su mano
vidumi, tai tie žodžiai tiesiog praeina pro šalį, kaip oras, kaip
medžiai lekia pro šalį keliaujant keliu, šiuo atveju – savo keliu.
Dauguma žmonių, kadangi jie nesielgia iš vidaus,
tai jie pameta save, iškrypsta. Kai save pameti, tuomet ieškai
pakaitalo. Tuomet jautiesi negerai, tuomet jauti įvairias įtampas,
įvairius norus, ir tuomet pradedi lakstyti. Tuomet pradedi ieškoti, kas
čia galėtų užpildyti tai, ką mes pametėme. Faktiškai – niekas. Žmogus
gali lakstyti nuo gimimo iki mirties – arba jis ras vėl save, ką
pametė, arba jisai ir mirs po šito gyvenimo pametęs save ir kitą
gyvenimą vėl gims panašus.
Šiuo atveju, jums kai kuriems gal skamba naujai,
lygtai būtų kiti gyvenimai. Bet mūsų kiti gyvenimai yra juntami
panašiai, kaip ir mūsų kitos dienos, vakarykščia diena. Matyt,
absoliučiai visi čia esantys žino, kad vakar diena buvo. Ir kad užvakar
diena buvo, ir kad praeiti metai buvo. Taip meditatoriai arba tie
žmonės, kurie nepameta savęs, prisimena, ir jie žino, kad atėjo ir
tęsia savo kelionę, kaip ir jūs.
Meditacija padeda surasti save, nes pradžioje mes
save pametame. Tai reiškia, mes dar prieš gimimą pradedame kabintis į
embrioną,
vėliau į vaisių, dar vėliau gimus kabinamės į kūną, tėvus, gyvenimą.
Taip susitraukiame iki kūno, darbo, tikėjimų, kad visiškai pametame savo
vidų, vidinį šaltinį ir pamirštame, iš kur ir ko atėję. Jei dar ir
tėvai nėra labai inteligentiški, ir tą mankurtizmą, kabinimąsi palaiko,
tai mes vis labiau tolstame nuo savęs. Arba, jei turime vidinio
inteligentiškumo, tai vieną dieną suprantame, kad mums nereikia kabintis
į kitus, nes viską, iš ko ateina turtai, įvairios gebos, laimė,
džiaugsmas, meilė, jau turime viduje. Ši įžvalgos būsena ir yra
meditacija. Šį gyvenimą ir šį momentą mes tik pratęsiame savo likimo,
savo kelio, savo laimės kūrimą, tiesos ir laisvės ieškojimą.
Sėklai nereikia kabintis į tą medį, nuo kurio ji
nukrito. Sėklai reikia ieškoti naujos vietos, kur ji galėtų augti.
Žinoma, sėkla negali judėti. Bet siela gali judėti, gali keisti vietą
ir, jeigu ji yra supratinga, ji nesikabina į tėvus. Ji ieško savo
vietos, kurioje natūraliai, per harmoniją su kūnu galėtų susijungti su
pasauliu.
Ir kai mes pradedame mokytis ne tik susitraukti,
protauti, dėti pastangas, bet ir būti natūralūs, atsipalaiduoti ir
justi dvasios tekėjimą, vitališkumo tekėjimą per mūsų kūną – viskas
pradeda stotis į vietas, mes meditatyvėjame.
Apie sveikumą medituojant... Bent man, apie
septynerius metus, kai aš pradėjau medituoti, – jau man buvo truputį
virš keturiasdešimt, – tai aš jutau, kad kūnas valosi. Per meditacijas
tiesiog kūnas valydavosi. Kūnas valosi įvairiai įvairiems žmonėms. Bet
man paprastai valėsi – per gleivių šalinimą, per tekėjimą, kai aš
medituodavau dinaminę meditaciją. Ošo dinaminė meditacija tęsiasi
valandą, tai aš sunaudodavau tris nosines. Ir taip valėsi, valėsi
septynerius metus. Kai žmonės pradeda jaunesni ir ne tokie užsiteršę,
tai tas valymasis trunka ir trumpiau. Bet kai išsivalo, mes pradedame
justi sveikumą, gyvumą, faktiškai ekstaziškumą viduj. Tai yra natūralu.
Jeigu to nėra – kažkur esam pametę. Galbūt į kokį
nors tikėjimą įkritome ir susitraukėme, dedam pastangas. Tiesą pasakius
– labai retai rasit šventyklą, kad jums pasakytų – atsipalaiduokit.
Daugiausia pasakys – susikaupkite, dabar yra susikaupimo metas. Bet tai
yra nenatūralu. Tai nėra tikra. Susikaupęs negali būti ramus, negali
būti atsipalaidavęs, negali būti tyloje, negali būti širdyje. Tik
visiškai atsipalaidavus... Ir kas nuostabiausia, tame atsipalaidavime
yra daug daugiau darnos, daug daugiau gyvybės, daug daugiau
pusiausvyros. Todėl, kad tuomet siela susijungia su kūnu, ypač, jeigu
mes nekeliame tikslo, o esam savimi. Nes, kai esame savimi, jokio kito
didingesnio tikslo nereikia kelti. Tikslai reikalingi, kai žmogus pameta
save.
Mes esam aukščiausioje pozicijoje matomoje
Visatoje. Žmogus yra aukščiausia būtybė. Ir kai jis mato, kad jis yra
aukščiausioje pozicijoje, jam nereikia aukštesnių tikslų kelti, kaip tik
nuo materijos judėti vidun į sielą, kad siela pabustų. Ir kartu su
sveikumu, su džiaugsmu, su laime ir su meile keliauti vidun.
Kai pradedi medituoti, tai toks klausimas, kaip
sveikata, beveik nekyla. Žinoma, daliai žmonių pradžioj yra problemų,
ir jie metus, dvejus, septynerius, gal kai kada ir daugiau metų vis
tiktai rūpinasi ir žiūri į sveikatą. Aš galėčiau sakyti, kad man, aš
galbūt ne per vėlai atėjau, tai tiesiog pradėjau justis, kad vis geriau
jaučiuosi kūne ir sveikatos problema faktiškai atkrito. Toliau
klausimas buvo – džiaugsmo, laimės, meilės, palaimos dalykų. Jeigu mes
esam truputį ligotesni dėl kažkokių priežasčių, tuomet meditacijoje
galima sveikatai skirti dėmesio. Todėl, kad dėmesys natūraliai krypsta į
kūną.
Štai visai neseniai, vienai meditatorei, kuri iš
tikrųjų pradėjo medituoti irgi Kaune, neseniai persodino inkstą.
Inkstas buvo persodintas pirmą kartą ta prasme, kad kraujo grupės, jos
ir donoro, neatitiko. Jos buvo skirtingos ir todėl inksto prigijimo ir
funkcionavimo sąlygos buvo šiek tiek sunkesnės. Bet kaip nekeista, kai
mes peržiūrėjome po operacijos, vis tik viskas susiderino... Iš
tikrųjų buvo darytos trys operacijos. Gydytojai truputį klydo. Viena
vertus, jie davė vaistus, kad kraujas nekrešėtų, o paskui stebėjosi,
kodėl operacijoje kraujas nekreši. Paskui jie suprato, kad čia yra jų
klaida. Tokių keletą klaidelių padarė. Bet nepaisant to, viskas baigėsi
laimingai. Ta mergina, Ivancė Ingrida, jaučiasi po operacijos labai
gerai.
|
Meditatorė
Ingrida ir jos mama džiaugiasi artumu ir gyvenimu. Per daugiau nei
pusmetį panaši operacija Lietuvoje vis dar nepakartota |
Ir meditacija padėjo nepaprastai gerai įeiti į
operacijos laikotarpį ir išeiti. O tai reiškia, netgi, kad nieko
nedarant – tik medituojant, operacijos laikas buvo paskirtas pačiu
geriausiu būdu. Ir net, kai gydytojai norėjo jį pakeisti – nesigavo. O
tas „geriausias laikas“ savotiškai skamba, ateina iš vidaus. Pernai
rudenį aš vedžiau Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje „Likimo keitimo“ grupes
ir ji ruošėsi jose dalyvauti. Keitimo iš vidaus. Žinoma, kai operaciją
daro, transplantuoja inkstą, tai irgi keičia likimą. Bet jeigu tas
keitimasis iš išorės sutampa su keitimusi iš vidaus, tuomet viskas
baigiasi pačiu geriausiu būdu.
Tai šiuo atveju jie susiderino ir gavosi taip, kad
jai pirmą operaciją darė ir paguldė tuo metu, kai vedžiau pirmą grupę
Kaune, po to Klaipėdoje, ir Vilniuj. Ir antrą, ir trečią operaciją darė
tuo metu, kai vedžiau kursus Klaipėdoje ir Vilniuje. Ir iš tikrųjų jai
viduje reikėjo dar užeiti už kai kurių normų, už kai kurių norų, kurių
žmogus laikosi, kurių siūlo laikytis visuomenė, tėvai, kolegos. Tai
operacijos metu iš tikrųjų ji turėjo nueiti vidun giliau. Į tą vietą,
kurioje ji yra laisva, ir gali laisvai, naujai susijungti su kūnu. Tą
galima daryti ir ne operacijos metu – meditacijos metu, bet ne visuomet
ir ne visi gali į ten tinkamai prieiti iš vidaus.
Meditacijoje tiesiog atsitraukiame nuo kūno ir
kiekvieną kartą po meditacijos susitinkame naujai su kūnu. Taip, kaip
su mylimuoju. Jūs galite atsitraukti ir susitikti naujai. Kiekvieną
kartą, kai mes atsitraukiame nuo kūno ir po to su juo susijungiame,
galime leisti dar apsčiau tekėti dvasinei energijai, kuri teka kaip nuo
kalnų vanduo – nuo nieko nepriklauso, į nieką nesiderina. Meditacija,
tikra meditacija, yra judėjimas tik savo vidun. I nieką kitą nereikia
derintis – nei į Krišną, nei į Jėzų, nei į mane, nei į Ošo, nei į
Krišnamurti, nei į Gurdžijevą – į nieką, tik į savo vidų. Kaip
kiekviena upė leidžiasi nuo kalnų savo trasa, taip ir kiekvienas
meditatorius juda vidun ir išorėn savo keliu, savo unikaliu būdu, kuris
yra sukurtas per milijonus gyvenimų ir milijonus metų.
|
Kundalini
energija ir giliu atsipalaidavimu džiaugiasi tik meditatoriai. O galėtų
džiaugtis visi. Tuomet nereikėtų evakuotis į užsienius. |
Žmoguje teka trys bazinės energijos rūšys. Pati
giliausia yra kundalini energija. Bet Lietuvoje, net ir pasaulyje rasit
labai nedaug žmonių, kurie junta tą energiją. Ta energija yra visiškai
laisva ir tik tuomet, kai žmogus yra labai atsipalaidavęs ir gali viską
paleisti, tuomet ta energija kyla. Ir ji teka labai aktyviai. Reikia
tik atsipalaiduoti, leisti jai tekėti, nusiderinti, palaikyti. Ir taip,
kaip mobiliame telefone teka elektra, taip mumyse kundalini teka. Ji
teka sušumnos kanalu, mūsų stuburo viduj. Tai yra juntama. Tiesiog
galima atsipalaiduoti ir ta energija pradeda virpinti kūną. Jeigu
tiktai mes tai leidžiame. Ši energija budinama ir naudojama Ošo
kundalini meditacijoje.
Arba ji neteka, jeigu mes nesame jautrūs. Kiek
žmonių Lietuvoje junta kundalini energiją? Faktiškai tikintis žmogus
negali justi tos energijos. Todėl, kad jis įsikabina į ką nors, į kokį
nors šventąjį arba ganytoją ir save pameta. Jeigu ką nors represuojame,
jeigu ką nors apmeluojame, jeigu ką nors vogsime, tos energijos
nejusime. Jeigu eisim su įsakymais, tos energijos nejusim. Jeigu eisim,
žiūrėsim, kur yra mūsų natūrali prigimtis, iš kur energija teka, kokiu
mes keliu einame, tai vidus atsiveria.
Ir tai gali kiekvienas pajusti, patirti atėjęs
medituoti. Žinoma, šiuo atveju reikia, kad kai kada trumpesnį, kai kada
ilgesnį laiką derintis. Gerai, jei yra į ką derintis. Taip, kaip
mokantis muzikos, mokantis šokio, mokantis virti ir mokantis daugelį
kitų dalykų – reikia, kad būtų, į ką derintis. Net jeigu meditacijos
meistras rodo į Mėnulį, tai reikia žiūrėti ne į pirštą, ne į meditacijos
meistrą, o į Mėnulį. Net jeigu žmonės žiūri, sakysim, į mano kūną,
reikėtų derintis ne į mano kūną, ne į mano išvaizdą, bet į tą energiją,
kuri teka. Ir atrasti savyje panašią energiją. Bet tuo metu teks
keisti gyvenimą – iš nelaimingo į laimingesnį, iš nelabai sveiko į
sveikesnį, iš nelabai džiugaus į džiugesnį.
Faktiškai, mes meditatoriai Lietuvoje, turėjome
praeiti tokį gana įnirtingo puolimo etapą, bet dabar meditacija randa
savo vietą. Todėl, kad tai, kas tikra, yra labai sunku užgožti,
užmušti. Meditatorius yra nepaprastoje darnoje su gamta, su lietum, su
medžiais, su žole, su žeme, su siela, su vidum. Jis yra skirtingose
vietose išsiplėtęs ir tai duoda jam tas kokybes – aš turiu omenyje – ir
malonumą, ir džiugumą, ir sveikumą.
Sakysim, jeigu žmogus per daug protauja ir negali
atsitraukti nuo proto, tai pirmiausiai jis įsitempia ir kūnas nebus
laidus, jis pradės terštis. Tuo metu, matyt, įvairios žolelės,
specifinis maistas, badavimas gali šiek tiek padėti. Bet jeigu žmogus
moka atsitraukti ir tiesiog pasirenka būti savimi, tai, galima sakyti,
bus paskutinis pasirinkimas. Būti laimingam, būti kūrybiškam, būti tuo,
kuris dalijasi savo atradimais, – tai būtų paskutinis pasirinkimas.
Todėl, kad, pavyzdžiui, valgyti skanų maistą, kuris man patinka,
pasirinkimas nereikalingas. Jeigu aš esu alkanas, kramtymas valgant nėra
darbas. Nereikia rinktis kramtyti – tai tiesiog malonu.
|
Meditatoriai ne mėsėdžiai. Jie nevalgo savo evoliucijos proprotėvių. Jie valgo tik tai, kas iš ištiestos rankos nebėga. |
Sakysim, medituotojas nevalgo mėsos. Net dėl kelių
priežasčių. Viena priežastis yra ta, ką aš jaučiu: suvalgius mėsos –
iš karto teršiasi kūnas. Tai yra, aš taip aiškiai juntu, kad negaliu
kažkaip tą įžvalgą atmesti. Tai yra viena iš priežasčių – iš karto
juntu, kad užsiteršia kūnas, yra nemalonu. Kita vertus, valgant mėsą
daug sunkiau būti labai jautriu. Todėl, kad mėsa užteršia kūną ir jis
yra ne toks jautrus, negu nevalgant mėsos. Trečias dalykas,
meditatorius mato, kaip mūsų kūnas evoliucionavo. Galima sakyti, kad
žinduoliai yra mūsų protėviai, mūsų šaknys. Valgyti savo protėvius nėra
humaniška. Todėl aš sakau, kad jeigu jaučiu, jeigu aš esu jautrus, tai
valgyti mėsą... Ypač jeigu aš matau, kaip pjauna kiaulę, vištą... Po
to tie nuodai – organizmas ginasi – papuola į mano organizmą... Aš juntu
tą visą grandinę ir tai ne tik teršia fizinį kūną, bet teršia ir
astralinį, mentalinį kūną, ir tas yra juntama ir tai juntant mėsos
valgymas natūraliai atkrinta.
Privalumų yra dar daugiau. Aš ne taip seniai vėl
ėjau tikrintis kraują. Mano kraujo hemoglobino lygis yra 160. O kai
gydytojai pamato vegetarą, paprastai sako, kad jeigu žmogus mėsos
nevalgo, tai hemoglobinas ir kiti kraujo parametrai bus žemesni. Bet aš
esu vienas iš tų, kurie savo gyvenimu tvirtina, kad taip nėra. Ir
gydytoja sako: „Ai, dabar mes jau tais mitais nesekam, netikime. Mes
dabar žinom, kad tiesiogiai mėsos valgymas su kraujo kokybe nėra
susijęs. Jeigu žmogus junta, kad jam mėsa nereikalinga, tai jis gali
nevalgyti ir visi jo parametrai yra geri.“ Aš tikrinausi visai
neseniai.
Prieš keletą metų buvo truputį didesnis mano
kraujo spaudimas, nes mus valdžia ir katalikai puolė. Kai kada reikia
atlaikyti tokį puolimą. Pasitikrinus dabar – kraujo parametrai geresni,
ir širdies vožtuvai geriau funkcionuoja. Ir gydytoja sako – tą
gyvenimo stilių prašom tęsti toliau. Tai reiškia medituoti ir
meditaciją taikyti gyvenime.
Ir dabar jūs klausydami pabandykit atsiverti taip,
kad klausytumėtės ne protu, o kad galėtų energija judėti, tekėti per
jus iš jūsų vidaus iki jūsų kūno, ir iš jūsų kūno energija tekėtų. Ir
ta energija, kuri yra mūsų kūne, ji transformuojasi. Ji tokia negali
patekti vidun, ji yra per daug grubi. Bet jeigu mes atsipalaiduojame ir
mūsų dėmesys yra visaapimantis ir liečia visas mūsų ląsteles, visus
mūsų organus... ta energija transformuojasi ir juda vidun. Ir tuomet
prasideda darnos kūrimas. Darnos kūrimas, kuris atneša visus kitus
dalykus, tarp jų ir sveikatą.
Meditacija atveria vidinę pusę, medicina atveria
išorinę pusę. Bet šiuo metu, medicina yra neigiama. Tai reiškia,
gydytojui reikia iš tikrųjų ne sveikų žmonių, o ligotų, reikia ligų.
Jeigu jūs nesirgsite, kam ta medicina. Tai, matyt, dabar būtų laikas ir
medicinai keistis – rūpintis sveikumu, o ne ligom, ne ligas gydyti, o
kurti sveikatą.
Mes, meditatoriai, rūpinamės sveikumu ir beveik nesinaudojam medicina, todėl, kad sveikumas savaime ateina į mūsų kūną.
Kiekvienas individas turi pirmą, pagrindinę gebą.
Viena, pirma pagrindinė geba yra susitraukti, ir antra – atsitraukti,
atsipalaiduoti. Tai reiškia, prasideda pulsacija. Su ta pulsacija
prasideda ir kvėpavimas. Per kvėpavimą, čia yra mūsų centras hara, porą
pirštų žemiau bambos, – energija iš vidaus, dvasinė energija iš vidaus
persiduoda į kūną, iš kūno energija persiduoda vidun. Ir jeigu mes
galim intensyviai, giliai arba, pagaliau, giliai, labai ramiai
kvėpuoti, prasideda transformacija, prasideda dalijimasis.
Vienas iš gerų dalijimosi būdų yra turgus. Jūs
galit nueiti pažiūrėti... ir paprastai turguose būna labai gyva
situacija: vienas duoda, kitas ima, žiūri, kuris daugiau duoda, kuris
mažiau, kuris skaniau, kuris pigiau ir vyksta dalijimasis. Panašiai
dalijimasis vyksta mūsų haroj, jeigu žmogus yra atsipalaidavęs, iš
vidaus paleidęs įtampas. Ir sielą traukia susitraukti iki kūno, taip,
kaip ir perkąsti riešutą. Taip, kaip išspausti citriną. Ir sielą
traukia labai atsipalaiduoti, viską paleisti ir pagaliau pabūti
visiškoje laisvėje, kurioj gimsta meilė. Taigi per meditaciją
kvėpuojasi labai lengvai, giliai įkvėpiant ir iškvepiant. Ir kai mes
kvėpuojam, sakysim, per paruošiamąją meditacijos fazę, tai labai
energizuoja kūną, antra vertus, labai padeda išvalyti kūną.
Ką aš esu pastebėjęs – kadangi aš dirbau
universitete su akim, o dabar dirbu su odontologine vadyba, – tai darbe
iš tikrųjų yra labai daug įtampų. Ypač įsitempę žmonės, kurie turi
problemų su dantim. Reikėtų mokėti atpalaiduoti veidą, mokėti
atpalaiduoti dantis. Netgi kartais pavalgyti kažką kieto, kai kada
pakalenti dantimis, kai kada grimasas padaryti, kai kada šakelę medžio
pakramtyti, kai kada duoti kitam veidą pamasažuoti, kad atpalaiduoti
dantis ir dantenas. Tuomet dantenos irgi nustoja sirgti, dantys geriau
laikosi žandikauliuose. Ir šiaip dantys turi dirbti optimaliai, kad būtų
nei per daug apkrauti, nei per daug neveiklūs, nes abiem atvejais
pradeda gesti ir dantys, ir žandikauliai.
Mes darbe prirenkam daug įtampų. Jeigu aš tiesiog
praeinu pro įsitempusį žmogų, tai dalis jo įtampų pereina į mane ir aš
paskui tas įtampas turiu atpalaiduoti. Tai yra panašiai kaip ir, jeigu
aš esu švarus, nusiprausęs ir dirbu darbą, aš truputį išsitepu. Tas
išsitepimas yra ne tik fizinis, bet ir mentalinis. Tai yra, aš
išsitepu, nes energija, jeigu aš esu atviras, – teka į mane ir iš
manęs. Tai natūralu. O intensyvesnis ir gilesnis kvėpavimas, labai
padeda išvalyti, energizuoti, užpildyti kūną ir valyti. Bet kūnas
absoliučiai neišsivalys, jeigu aš iš vidaus neatpalaiduosiu proto ir
kūno. Kūno atpalaidavimas yra per mažai. Tai yra tik pirmas laipsnis.
Jeigu neatpalaiduosiu proto, kūnas neišsivalys ir jokios žolelės beveik
nepadės.
|
Kūnas seka protą,
kaip vaikas - tėvus |
Kūnas seka protą, vaiko protas seka tėvų protą,
įpročius, jų įtampas. Įtampos susidaro per tėvų mėgdžiojimą, įsakymus,
melą. Vaikas tiesiogiai supranta, kad, meluoti nereikia. Meditacijoj
nereikia įsakinėti „nemeluoti“, nes tai suprantama per patirtį. Jeigu
sumeluoji, iš karto atsiranda vidinė įtampa. Ir mes tą įtampą juntam,
ji nemaloni, slegianti, norim ją atpalaiduoti.
Tarp dviejų mylimųjų netekės energija subtili,
jeigu jie vienas kitam nors truputį sumeluos. Jeigu tarp dviejų artimų
žmonių yra melo, tarp jų energija iš karto silpsta, ypač subtili
energija nustoja tekėti. Ir tas yra juntama.
Todėl nereikia įsakinėti: „nemeluok“. Jeigu tėvai
yra jautrūs ir niekad nemeluoja vaikams, teka nuostabi meilės energija į
vaikus, vaikai ją junta ir jie nemeluos tėvams. Todėl, kad kai jie
sumeluoja, iš karto junta – kažkas nustoja tekėti. Ir jie ateina ir
sako: „Aš ten, mamyte arba tėveli, sumelavau“ ir atsiveria, ir vėl
energija pradeda tekėti.
Kadangi tėvai Lietuvoj yra įpareigoti prižiūrėti
vaikus ir bausti, tai vaikai paprastai būna atviresni seneliams. Tada,
kadangi seneliai, močiutės beveik nebara vaikų, tai, jeigu vaikai
negali atsiverti tėvams, nes tėvai baudžia, tuomet jie atsiveria
seneliams. Jeigu ir seneliai nesupratingi, tada vaikai kuria bandas,
gaujas, nes reikia kažkur atsiverti, reikia, kad tekėtų. Tuomet vaikai
atsiskiria nuo tėvų, nuo mokytojų, nuo senelių, nes gali atsiverti tik
tam tikroj erdvėj. Bet jeigu tėvai yra mylintys, ir tai yra nesvarbu,
ar tėvai, ar įtėviai, svarbiausia, kad būtų mylintys, tai vaikai
atsivers. Jeigu tėvai nemyli, tai mylintys įtėviai bus geriau. Bet
tada įtėviai neturi kurti jokių lūkesčių dėl ateities, nes bet koks
lūkestis yra mintis ir nutraukia meilės tekėjimą.
Meditatorius pažįsta tikrą meilę, besąlygišką
meilę, besąlygišką laisvę. Ir tuomet teka pati nuostabiausia, pati
labiausiai įkvepianti energija, kurios mums trūksta, kurios mes ieškom,
kuri yra pamesta, jeigu tik mes pametam save, ir įlendam į kažkokias
mintis.
Taigi, jokių įsakymų. Meditatoriai neturi nė vieno
įsakymo. Todėl, kad nereikia. Visa Visata taip funkcionuoja ir
meditatorius tą mato. Ir Visata evoliucionuoja, funkcionuoja, ir kūnas
evoliucionuoja be jokių įsakymų. Juda viskas nuostabiausiu būdu. Tik
mes, pametę save, kuriam įvairiausius planus, įsakymus ir tai
sugadinam.
Meditacija yra būdas grįžti į natūralų savo kelią,
prigimtį. Dabar... Yra įvairios blogybės, kurios atsitinka, kai žmogus
pameta save. Ir kai pameta – meditacija yra būdas sugrįžti į save.
Pametus save... Lietuvoj paplitęs alkoholizmas. Kai žmogus pameta save,
kai jis turi daug įtampų ir nori atsipalaiduoti, jis geria. Jeigu
pradedi medituoti ir būti savimi, alkoholis tiesiog atkrinta, jo
nereikia. Man visiškai nesvarbu visokie mūsų vyriausybės ir bažnyčios
įstatymai. Tai yra tokie vaikiški dalykai, kaip žaislų ar kaladėlių
nešiojimasis vaikštant į šokius. Ir išleidžia tokius įsakymus...
|
Gyvūnai atsipalaiduoja ir be taurės. Jie nekelia vyno taurės, kaip politikai per rinkimus ar kunigai per mišias. |
Jei esi natūralus, jei pradedi rasti save,
alkoholis tiesiog natūraliai pradeda atkristi. Jauti, kad tai
nereikalinga. Dar daugiau, dėl alkoholio mažėja vidinis tekėjimas,
kadangi alkoholis suardo kūno proto darną. Alkoholis nekuria darnos
viduj. Taip, jeigu, viduj yra betvarkė ir yra vidinės įtampos, tai,
žinoma, išgėrus įtampos šiek tiek sumažėja. Tarp proto ir kūno sumažėja
įtampa, tarp sielos ir proto taip pat sumažėja. Todėl, kad mes nustojam
jausti protą ir kūną ir tuomet galim viduj atsipalaiduoti. Bet nuo to
ilgai gerai nesijaučiam, po išgėrimo yra pagirios, darna neatsistato.
Aš esu tyręs, kad jeigu išgeri vyno arba alaus,
tai ryte gerai pameditavus viskas atsistato, gali eiti toliau. Bet
visai nėra būtina gerti, todėl, kad išgėrimui reikalinga priežastis.
Jeigu esi atsipalaidavęs, gėrimas tiesiog pradeda atkritinėti. Bet
meditatorius gali gerti. Gali išgerti alaus butelį, šampano taurę ir dvi
taures, ir vyno gali išgerti, ir būti kompanijoj. Ir jis nenusigers
beveik niekad. Jis gali visuomet likti sąmoningas ir jis nepratrūks. Ir
meditatorius niekad nepradės muštis.
Atkrinta įvairios muštynės, prievarta, nes, kai mes
pradedam medituoti, viena vertus, mes nelaikom minčių, nelaikom jokių
normų, giliai jaučiam kitą. Jeigu kitam smūgiuoji – jauti jo skausmą,
tuomet jauti skausmą ir savyje. Meditatorius dėl savo atvirumo negali
prievartauti kito. Todėl, kad jisai jaučia kitą, jaučia kito skausmą ir
nuo to skausmo nėra kaip pabėgti. Tada gali sukurti tikėjimą, mintis
įvairias ir atsiskirti, bet šitam arba kitam gyvenime teks jas
atpalaiduoti, kitaip mes neatsipalaiduosim. Tai gilesni meditatoriai tą
žino: kam man kurti sienas toj vietoj, kurias reikės vis tiek paleisti,
nuversti ir kurios yra našta. Nuo to momento, kai statau sieną tarp
savęs ir kito ir iš kito ko nors reikalauju, tai nuo to momento aš
pradedu jausti įtampą ir sunkumą ir energijos mažėjimą. Tarp
meditatorių visur teka energija. Jos kiekis ir kokybė yra moralės ir
savijautos matas.
|
Raukšlės yra mūsų minčių atspindys kūne. Plastinės operacijos nekeičia proto ir negražina veido iš vidaus. |
Meditatoriai paprastai nedaro plastinių operacijų,
nes plastinė operacija pakeičia tiktai išorę. Meditatorius mato, kaip
energija teka. Ir meditatorius niekad neis pas moterį, kuri yra graži,
bet netaki. Todėl, kad energija netekės. Užtai daug žmonių – moterų,
vyrų – daro operacijas ir nesijaučia gerai, todėl, kad vitališkumas dėl
operacijos nepradeda tekėti. Kaip ir televizoriaus vaizdo kokybė
beveik nepriklauso nuo televizoriaus grožio. Kartais gali būti gerai
operacija, jeigu veidas tikrai yra kažkoks defektuotas ir ji atstato
tam tikrą balansą. Dėl to žmogus gali jaustis geriau, dėl to gali
pradėti tekėti vitalinė energija.
Bet, bendru atveju, tą reikia gerai pasižiūrėti iš
vidaus, iš gilios įžvalgos ir tik tuomet operuotis, kai esi tikras,
kad energija tekės. Kitaip, operaciją padarai – dar mažiau teka
energija, ta vieta dar labiau subjaurėja. Ir susidaro užburtas ratas:
darai operacijas ir nei gražesnis, nei kažkodėl kitos arba kiti labiau
žiūri.
Bet jeigu žmogus yra gyvas, jo pati energija
traukia. Ar jūs eisit prie gražios statulos ar prie vidutiniškos moters
arba vyro? Visi ieškos gyvybės. Tai, jeigu yra moteris graži, bet
neteka, tai ji netraukia. Kaip žemė traukia kūnus – gravitacija, taip
ir vitalinė energija, analogiškai, traukia kitą, jeigu mes esam takūs.
Todėl reikėtų jausti ir rūpintis tuo takumu.
Ir pasižiūrėjus į žmogaus veidą, jo laikyseną, jo
rankas, galim matyti, ar jis yra laisvas, ar ne. Daug žmonių nėra
takūs... Jūs galit pabandyti pakelti rankas. Vieni, sakysim, sunkiai
pakelia rankas – va taip. Kiti gali laisvai. Tai per meditaciją yra
ištiriama. Ir iš tikrųjų, jeigu pradedi medituoti, rankos savaime kyla.
Pati energija kelia. Taip, kaip medis kelia viršūnę ir šakas, taip ir
meditatorius junta, kad jam energija kyla. Žinoma, visa laiką nereikia
laikyti rankų aukštyn, net jeigu ir kelia.
Žiūrint į žmogų iš karto matosi... Žiūri – ir
matosi, su kuo energija teka iš karto, ir ar žmogus prote ar širdyje, ar
jis yra takus. Kai du žmonės vienas kitam patinka, tai reiškia, kad
tarp jų teka vitalinė energija, meilė teka. Meilė jau yra labai
subtili, labai kokybiška vitalinė energija.
Taigi, jeigu mes esam darnoj, alkoholis atkrinta.
Bet yra daug klystkelių... Žmonės naudoja įvairiausias dietas.
Meditatorius junta kūną, junta apetitą ir jis nustato, randa optimumą,
kad per daug valgant blogiau jautiesi. Per mažai valgant – irgi blogai.
Visuomet randi kiekį ir ką valgyti, kad gerai jaustumeisi. Savaime
meditatorius paprastai nebūna nutukęs, todėl, kad jis junta kūną, yra
labai jautrus.
Iš tikrųjų, kai žmogus eina nuo proto į širdį...
Jūs pažiūrėkit į mūsų vėliavą – apačioje raudona, viduryje žalia, o
viršuje geltona. Joje sukeista tvarka, joje yra bardakas. Turėtų būti
raudona, geltona ir žalia. Jeigu būtų normali Lietuva, jeigu būtų joje
supratingi žmonės, tai žalia būtų viršuj. Taip, kaip yra čakros. Nes
žalia yra aukštesnė už geltoną. O dabar čia, Lietuvoj, protas
pastatytas virš širdies. Ir tai žiūrint sukuria chaosą. Jeigu žiūri į
vėliavas, galima pasakyti iš karto, žiūrint ne tik į žmones, bet ir į
vėliavas, galima pasakyti, ar ta šalis yra gyvesnė, ar ji yra
dvasingesnė, ar joje yra kažkokios tiesos daugiau ar mažiau. Sakysim,
Europos Sąjungos vėliava yra gana graži, gana išmintinga, todėl, kad
mėlynam fone yra geltonos žvaigždės. Taip, kaip saulė mėlynam danguj.
Mėlynas ir geltonas energetinis regėjimo kanalas žmogaus akyje yra
žymiai gilesnis nei raudonas – žalias ir tai rodo tam tikrą gylį, tam
tikrą gilesnį susijungimą.
Kai mes pradedam matyti protą, atkrinta rūkymas,
atkrinta narkotikai. Narkotikai savaime, gali būti kažkiek gerai.
Todėl, kad pavartojus narkotikų, žmogus patiria atskirumą nuo kūno ir
atskirumą nuo proto. Tas patyrimas yra labai naudingas. Todėl, kad kai
žmogus labai į juos įsikabina, jis labai sunkiai jaučiasi. Taip galime
pamatyti sunkumo priežastis.
Daug žmonių jaučiasi sunkiai, nes yra labai įsikabinę į kūną, labai įsikabinę į protą.
|
Meditacijoje atsitraukiame nuo kūno ir minčių ir juos liudijame, kaip žemę ir debesis |
Jeigu aš pradėčiau galvoti dabar kalbėdamas – aš iš karto pradėčiau
jaustis blogai. Tai yra, aš šnekėdamas niekad negalvoju. Galima sakyti,
kad galima matyti, kaip kalba. Iš proto ar iš širdies. Ir jeigu
tiktai pradedi galvoti – iš karto jautiesi sunkiau, daug sunkiau.
Matyt, jautrumas, kai paleidi protą ir mintis,
padidėja, nuo kokio tūkstančio iki kokio milijono kartų. Tai yra,
meditatyvus žmogus gali nusiderint į žmogų, kuris yra Maskvoj,
Niujorke, kosminiam laive ir tik nusiderinant padidinti jautrumą. Ir
tas nusiderinimas yra įmanomas tuomet, kai mes nesam prote. Ir, ypač,
kai mes nesam tikėjime. Todėl, kad tikėjimas, tai reiškia, kad nėra
gebos atsitraukti. Kai mes galim galvoti, mes galim galvoti vienaip
arba kitaip. Kai žmogus tiki, jis jau negali pakeisti tikėjimo. Todėl
meditatyvus žmogus yra daug jautresnis ir dėl to daug nelaimių tiesiog
jis išvengia. Išvengia todėl, kad jis mato nelaimę. Jeigu žiūrėti
laike, tai pamatoma daug anksčiau. Panašiai kaip vairuotojas gali
matyti kliūtį prieš kilometrą, prieš kelis kilometrus, taip
meditatorius gali matyti daug anksčiau kliūtį.
|
Meditacijoje du tampa vienu, nes nelieka skiriančių minčių, nuostatų. Tai širdžių ir sielų šokis. |
Jeigu meditatorius ieško poros, tai jis gali rasti
porą dešimčiai, dvidešimčiai metų, visam gyvenimui. Dauguma žmonių
nemato, su kuo sueina. Jeigu žmonės vienas kitą atitinka tik fiziniam
kūne, tai reiškia, jiems poroj bus kartu gerai vienerius metus. Jeigu jų
ir vitaliniai kūnai atitinka – reiškia, dvejus metus bus gerai. Jeigu
astraliniai – trejus metus. Bet, kad ir mentaliniai kūnai atitiktų, kad
jie galėtų gyventi galbūt visą gyvenimą, tai jie turi matyti ir
mentalinį kūną. Labai sunku nė karto nepabandžius iš karto rasti žmogų,
su kuriuo mano ir jo mentaliniai kūnai atitinka. Man jaunam amžiuj
nepavyko taip. Kiti gal, žinot, tobulesni, bet... Todėl natūralu, jeigu
žmogus yra inteligentiškas, jeigu jo vidiniai kūnai auga, kad jam gali
tekti keisti žmoną arba vyrą, jeigu vyras ar žmona kartu proporcingai
neauga. Tai yra natūralu, panašiai, kaip ir persodinti augalą. Ne
visuomet iš karto mes pataikom pasodinti augalą į tinkamą dirvą, ne
visuomet jie susiderina.
Taigi meditacija sugrąžina mums tam tikrą balansą,
darną. Ir tuo pat metu daug visokiausių neigiamų dalykų pradeda
atkritinėti. Vienas iš sudėtingesnių dalykų vyksta, sakysim, pavasarį.
Tai yra, kai prasideda gamtos, energijos budimas, gamta pradeda busti
ir energija pradeda tekėti išorėn. Rudenį teka vidun – spalį, lapkritį.
Kovą, balandį, gegužę energija teka išorėn ir dėl to padaugėja
seksualinės energijos, padaugėja visokių prievartavimų. Ir vyrai,
kadangi jie yra prote, jie neranda, nemato, kaip reikėtų seksualinę
energiją transformuoti.
Savaime, jeigu žmogus yra darnus ir teka kundalini
energija, tai kanalas vidun, aukštyn yra atviras. Bet, kadangi dauguma
žmonių yra, sakysim, krikštijami – tai jie susitraukia, išsiderina.
Jiems yra duodamas tam tikras modelis, siauras ir jis jau negali po to
atsipalaiduoti. Todėl daugelyje žmonių tas vertikalus kanalas yra
užblokuotas. Jūs galit ateiti ir paklausti. Jūs galit ateiti pažiūrėti į
Meditacijos centrą, ką reiškia kundalini energija ir kaip jinai teka.
Žinoma, geriausia, kai žmogus pats junta savyje, bet galima tai matyti
ir kitame. Lygiai taip jūs galit praeiti per pasaulį ir pažiūrėti, kas
realiai junta kundalini energiją.
Yra gerai, kad kundalini energija yra nesuplėšyta,
neperskelta, neoponentiška, nėra pliuso–minuso, o yra vientisa. Ji gali
kilti aukštyn, panašiai kaip šviesa, kaip fotonas. Ji nėra duali, kaip
pliusas ir minusas, kaip elektronas ir protonas. Už tai ji
lengviausiai gali kilti, bet taip nėra. Taip būtų, jeigu jums nesakytų
ką daryti, nieko nedraustų nuo pat kūdikystės, o tiktai sakytų, kur ir
ką dar geriau galima daryti. Kad jūs matytumėt, ko dar nežinot, ir
tėvai to jus pamoko: taip gražiau, taip maloniau, taip džiugiau, čia
kūrybiškiau, čia lengviau ir taip toliau. Mokyti turėtų tėvai.
Aš su vyriausia dukra naudojau šiek tiek smurto,
kadangi buvau mažiau inteligentiškas. Bet su viduriniąja ir jauniausia
buvo nulinis smurtas. Tai yra nebuvo jokio smurto. Aš sakyčiau, kad visi
tėvai turėtų siekti nulinio smurto, absoliučiai jokio smurto vaikų
atžvilgiu. Tuomet vaikai augs įmanomai laisvi, įmanomai inteligentiški.
Jie nenaudos smurto kitų atžvilgiu, jie jaus labai kitus žmones, jie
jais pasitikės. Jie jus, jiems bus lengva, lengviau surasti savo
mylimuosius, mylimąsias. Jie perduos tą meilę savo vaikams ir Lietuva
tuomet bus pažangesnė, tuomet ji kelsis, tuomet ji... Grįš į Lietuvą
žmonės, nes čia bus daugiau ekstaziškumo, čia bus daugiau meilės. Ne
bėgs iš Lietuvos, o čia liks.
|
Meditacinės įžvalgos tūkstančius kartų tikslesnės ir humaniškesnės nei proto ir vaizduotės išvados ar tikėjimų įsakymai |
Kita vertus, meditatorius labai jautriai junta
energijas ir jis mato naujus sprendimus darbe... Pradžioj, kai mes
nustojam galvoti ir pradedam medituoti, yra truputį sudėtingiau. Kaip
pakeitus darbą į naują labiau patinkantį. Bet vėliau, kai mes pramokstam
naudotis savo matymu, mūsų sprendimai yra labai jautrūs, labai
tikslūs. Ir tuomet darbe sekasi daug geriau negu, kad naudojantis
protu. Negu kad naudojantis įvairiais tais modeliais, kuriuos mums
duoda.
Taigi, meditacija sudaro galimybę ir daug
turtingiau gyventi; ne tik laimingiau. Bet tada mūsų gyvenimas turi
keistis, mes turim būti pasiruošę šiek tiek keistis.
Ar jūs galit sau pasakyti šiuo metu, kad jūs norit
laimingai ir turtingai gyventi? Galbūt ne toj pačioj vietoj ir galbūt
ne su tais pačiais žmonėm? Dauguma žmonių, sakys: „Ne, jau...“. Daug
žmonių sakys, kad geriau kitą gyvenimą arba kada nors vėliau. Žinoma,
galima keistis ir vėliau. Bet, man atrodo, kad jeigu tai yra dalykas
tikras, tai kuo anksčiau keistis, tuo geriau. O meditacija tikriau negu
galvojimas, tikriau negu mintis, nes mintis yra siena, o meditacija
yra vienovė. Mintyje nėra nieko tikro, ją galit pakeisti.
Kai man buvo apie dvidešimt metų, aš galvojau: ką
noriu, tą galvoju apie žmogų. Nori, gali sakyt: „Jis geras“, pagalvoji
per kitą mintį – „Jis blogas“. Ir kai aš pamačiau... Mat ne visi tą
pamato. Bet jeigu pamatai, kad galvoti gali, ką nori, tai yra labai
daug. Jeigu sugalvosi pavogti, tai protas labai kūrybiškai padės
išspręsti uždavinį. Jeigu nori apgauti kitą, arba daryti biznį, spausti
kitą – protas taip pat padės. Žinoma, dėl to jis taps vis bukesnis ir
bukesnis.
Jūs galit stebėti: jeigu jūs spaudžiat kitą, šiek
tiek naudojat prievartą – psichologinę ar fizinę – jūsų protas
palaipsniui bukės. Bukės – tai yra, palaipsniui bus bukesnis.
Kas yra alzhaimerizmas arba parkinsonizmas. Parkinsonizmas
– pavyzdžiui yra, kai žmogaus rankos kratosi. Tai reiškia, kad žmogus
yra užslopinęs energijas, o jos vis tiek prasiveržia, jos vis tiek teka.
Mes nesugebam visiškai jų užslopinti, jos vis tiek teka. Jeigu mes
galėtume atsipalaiduoti ir leisti energijai laisvai tekėti, rankos
nustotų virpėti. Alzhaimerystė yra, kai mes padarom betvarkę
prote. Mes užmirštam, ką kuo laikėm, sukuriam įvairiausius savo minčių
labirintus. Senatvė gali būti vis lengvesnė ir vis malonesnė, jeigu mes
medituojam. Todėl, kad savaime, norim ar nenorim, bet siela šiek tiek
atsitraukia nuo kūno, nes ji jau atsigėrė to artumo, to susitraukimo.
Taip, meditacija yra metodas atsitraukti, rasti
darną ir nuo to ligos pradeda nykti panašiai, kaip laikantis higienos.
Dar daugiau, todėl, kad mes medituodami pradedam naudoti ir proto
higieną.
Prieš keletą metų aš esu išleidęs knygą. Neturėjau,
kur dingti, taip tekėjo. „Meditacija – sielos dalijimasis“. Jūs galite
ją įsigyti „AUM“, ezoterikos centre, ir čia, paviljone. Kiti, tie
kurie juntat, kad jums meditacija gali būti naudinga, kad jums
reikalinga neigiamų emocijų, įvairių minčių transformacija į teigiamas
ir darną, tai jūs galit dalyvauti kursuose. Gegužės šeštą dieną
Ezoteriniam centre „AUM“ bus paskaita ir savaitgalinis meditacinis
kursas.
|
Meditacijoje atsakymai išteka iš pačios sąmonės, tuštumos. Tai daug subtiliau nei mikro-, nano- ar net piko-pasaulis |
Meditacija yra subtilus dalykas, kaip sodas.
Pirmykščiai žmonės sodų neaugino. Meditacija neauga taip greitai, kad
šiandien pasodinai, rytoj vaisius valgai. Paprastai meditacijos vaisiai
ateina po kelerių metų, kai kada greičiau. Jeigu pasodinat uogas, tai
šiemet valgot, jeigu medį – tai po kelerių metų. Panašiai yra su
meditacija. Protą lengviau, greičiau transformuojam, kūną truputį
lėčiau. Bet vaisiai ateina ir jie yra daug nuostabesni, negu kad iš
paties gražiausio ir skaniausio sodo.
Ačiū, mielieji, kad jūs buvot su manim, klausėtės, neškitės savo meilę, dalinkitės. Iki malonių susitikimų.”
Šaltinis:
Meditacijos centras "Ojas"